6. Struktūrinės naujovės, įstatymai, skirti migrantų ir tautinių mažumų sveikatos gerinimui

Straipsnis iš Lithuania Wiki.

Turinys:

1. LIETUVOS RESPUBLIKOS TAUTINIŲ MAŽUMŲ ĮSTATYMAS (1989)

2. TAUTINIŲ MAŽUMŲ ŠVIETIMO NUOSTATOS (2002)

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL EUROPOS TARYBOS TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOS RATIFIKAVIMO (2000)

6.1 LIETUVOS RESPUBLIKOS TAUTINIŲ MAŽUMŲ ĮSTATYMAS (1989)

Law on National Minorities of Lithuania

1989 m. lapkričio 23 d. Nr. XI-3412 Vilnius

Lietuvos Respublikos 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-588 (Žin., 1997, Nr. 118-3046; 2000, Nr. 111-3569; 2001, Nr. 56-1985; 2002, Nr. 72-3015, Nr. 123-5533; 2003, Nr. 64-2882, 123-5573; 2004, Nr. 185-6836; 2005, Nr. 149-5421) įstatymo galiojimas pratęstas iki 2007 m. sausio 1 d.).

Lietuvoje gyvenančių įvairių tautybių žmonių nueitas istorinis kelias glaudžiai susijęs su lietuvių tautos likimu ir sąlygoja bendrų tikslų tapatumą.

Lietuvos Respublika visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, garantuoja lygias politines, ekonomines ir socialines teises bei laisves, pripažįsta tautinį identiškumą, kultūros tęstinumą, skatina tautinę savimonę bei jos saviraišką.

Visų tautybių Respublikos gyventojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, saugoti jos valstybinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą, prisidėti prie nepriklausomos, demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo, gerbti valstybinę kalbą, kultūrą, tradicijas ir papročius.

1 straipsnis. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi tautų lygybės ir humanizmo principais, visoms jos teritorijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms garantuoja laisvą vystymąsi, reiškia pagarbą kiekvienai tautybei ir kalbai.

Bet kokia diskriminacija rasės, tautybės, kalbos ar kitais su žmogaus tautybe susijusiais motyvais yra draudžiama ir baudžiama Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

2 straipsnis. Lietuvos Respublikos 1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 (nuo 1991 m. vasario 1 d.) (Žin., 1991, Nr. 4-117) redakcija

Valstybė vienodai gina visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečius.

Lietuvos Respublika, atsižvelgdama į tautinių mažumų interesus, įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka garantuoja: teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą; teisę mokytis gimtąja kalba, sudarant sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, taip pat grupes, fakultetus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančiose auklėtojus, mokytojus bei kitus tautinių bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus; teisę į spaudą ir informaciją gimtąja kalba; teisę išpažinti bet kurią religiją ar neišpažinti jokios, atlikinėti gimtąja kalba religines apeigas bei nacionalinius ritualus; teisę jungtis į tautines kultūros organizacijas; teisę į kultūrinius ryšius su tautiečiais už Respublikos ribų; teisę būti atstovaujamiems visų pakopų valstybinės valdžios organuose, remiantis visuotinių, lygių ir tiesioginių rinkimų principais; teisę visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams eiti bet kurias pareigas valstybinės valdžios ir valdymo organuose, įmonėse, įstaigose bei organizacijose.

3 straipsnis. Priklausomai nuo poreikių ir galimybių Lietuvos aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos pagal sutartis su valstybinėmis ar visuomeninėmis organizacijomis rengia specialistus tautinėms kultūrinėms reikmėms tenkinti. Prireikus Respublikos piliečiai gali būti siunčiami mokytis į kitas valstybes. 4 straipsnis. Lietuvos Respublikos 1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 nuo 1991 m. vasario 1 d.) (Žin., 1991, Nr. 4-117) redakcija

Administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos (vietinė) kalba.

5 straipsnis. Lietuvos Respublikos 1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 (nuo 1991 m. vasario 1 d.) (Žin., 1991, Nr. 4-117) redakcija

4 straipsnyje minimuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba.

6 straipsnis. Tautinėms mažumoms ir Lietuvai reikšmingi tautinės istorijos ir kultūros paminklai yra Respublikos kultūros dalis ir saugomi valstybės.

7 straipsnis. Lietuvos Respublikos 1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 (nuo 1991 m. vasario 1 d.) (Žin., 1991, Nr. 4-117) redakcija

Tautinių mažumų visuomeninės ir kultūros organizacijos savo lėšomis gali steigti kultūros ir švietimo įstaigas. Valstybė remia organizacijas bei įstaigas, skirtas piliečių kultūros ir švietimo poreikiams tenkinti.

8 straipsnis. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, gaudamas pasą, laisvai pasirenka savo tautybę pagal tėvų ar vieno iš jų tautybę.

Niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo tautybės.

Versti atsisakyti tautybės draudžiama.

9 straipsnis. Lietuvos Respublikos 1991 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. I-1007 (nuo 1991 m. vasario 1 d.) (Žin., 1991, Nr. 4-117) redakcija

Tautinių mažumų visuomeninės ir kultūros organizacijos steigiamos, veikia ir savo veiklą nutraukia įstatymų nustatyta tvarka.

10 straipsnis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių Liaudies deputatų tarybų sprendimais prie jų gali būti sudaromos visuomeninės tautinių mažumų komisijos. Komisijų sudėtis suderinama su tautinių mažumų visuomeninėmis organizacijomis. Šių komisijų kompetenciją nustato jas sudarę organai.

Prie Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos sudarytas Tautybių komitetas, kuris sprendžia tautinių mažumų kultūrinius ir socialinius poreikius.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas V. ASTRAUSKAS

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretorius L. SABUTIS

6.2 TAUTINIŲ MAŽUMŲ ŠVIETIMO NUOSTATOS (2002)

Principles of education for ethnical minorities

I. ĮVADINĖS PASTABOS

1. Lietuvos Respublikoje gyvenančių tautinių mažumų švietimas yra svarbi, integrali Lietuvos švietimo sistemos dalis. Jam tenka reikšmingas vaidmuo stiprinant demokratinę Lietuvos visuomenės sandarą, kuriant atvirą, polilogišką visuomenę ir siekiant visokeriopos krašto piliečių socialinės sanglaudos. 2. Lietuvos švietimo koncepcijoje tautinių mažumų moksleiviams numatoma „galimybė įsigyti savąja tautine kultūra paremtą bendrąjį išsilavinimą, dalį dalykų dėstant jų gimtąja kalba“ (1992, p. 16). 3. Pagrindinės nuostatos, apibrėžusios ligšiolinę tautinių mažumų mokyklos vietą Lietuvos švietimo sistemoje, išdėstytos Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos 1992 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 76 patvirtintose „Tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą nuostatose“, kurios išskleidžia demokratinei valstybei būdingus tautinių mažumų švietimo principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos švietimo koncepcijoje, Tautinių mažumų ir Švietimo įstatymuose, Vaiko teisių apsaugos konvencijoje bei kituose tarptautinės teisės dokumentuose, reglamentuojančiuose tautinių mažumų švietimo reikalus. 4. Teisiškai grįsdama tautinių mažumų švietimą, Lietuvos Respublika pripažįsta ir laikosi tarptautiniu mastu pripažintų principų ir teisės normų. LR Seimas 2000 m. vasario 17 d. ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Šios konvencijos 14 straipsnyje rašoma „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę mokytis savo mažumos kalbos“, taip pat „tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba“. Konvencijoje nurodoma, kad šios nuostatos įgyvendinimas neturi pažeisti principo „mokytis oficialios kalbos arba mokytis ta kalba“. 5. Socialiniai, ekonominiai ir politiniai pokyčiai, įvykę Lietuvos gyvenime per pastarąjį dešimtmetį, nauji iššūkiai, su kuriais Lietuva susidūrė dėl spartėjančių integracijos bei globalizacijos procesų, taip pat nauji antrojo švietimo reformos prioritetai skatina įvertinti ir papildyti „Tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą nuostatų“ turinį bei parengti „Tautinių mažumų švietimo nuostatas“ siekiant, kad švietimas geriau atlieptų besikeičiančius tautinių mažumų poreikius, šiuolaikines jų tenkinimo sąlygas bei tolesnės Lietuvos švietimo plėtros kryptis. 6. Šių Nuostatų paskirtis yra naujai įprasminti ir papildyti 1992 metų „Tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą“ nuostatas: 6.1. apibrėžti Lietuvos tautinėms mažumoms priklausančių asmenų iki 18 metų amžiaus švietimo principus; 6.2. numatyti tautinių mažumų specifinių švietimo poreikių tenkinimo galimybes; 6.3. atskleisti švietimo struktūrų ir ugdymo turinio bei proceso pokyčius, susijusius su tautinių mažumų specifinių švietimo poreikių tenkinimu.

II. TAUTINIŲ MAŽUMŲ ŠVIETIMO PRINCIPAI

7. Vienas iš svarbiausių švietimo uždavinių yra skatinti atviros demokratinės visuomenės kūrimąsi ir sklaidą, todėl Lietuvos tautinių mažumų švietimas grindžiamas šiais principais: 7.1. pilietinės darnos, integracijos ir solidarumo; 7.2. visuomenės atvirumo ir sociokultūrinės integracijos; 7.3. prioriteto asmens ir šeimos švietimo poreikių tenkinimui; 7.4. Lietuvos tautų etnokultūrinės tapatybės išsaugojimo ir kultūrinio bendradarbiavimo, skatinančio bendrą Lietuvos kultūros pažangą; 7.5. švietimo visuotinio prieinamumo; 7.6. tautinių mažumų švietimo politikos tęstinumo; 7.7. dermės su Europos Tarybos ir kitais tarptautinės teisės principais ir normomis bei pasirašytomis tarpvalstybinėmis sutartimis.

III. PAGRINDINĖS TAUTINIŲ MAŽUMŲ ŠVIETIMO NUOSTATOS

8. Lietuvos tautinių mažumų švietimas tvarkomas vadovaujantis toliau teikiamomis pagrindinėmis nuostatomis, atspindinčiomis tautinei mažumai priklausančių asmenų teises išsaugoti savo etnokultūrinę tapatybę ir sąlygojančiomis tautinių mažumų švietimo institucinę struktūrą, ugdymo turinio ir proceso ypatumus, taip pat svarbiausius tautinių mažumų švietimo finansavimo principus. 9. Bendrosios nuostatos, sąlygojančios tautinių mažumų švietimo poreikių tenkinimą: 9.1. pripažįstama, kad tautinių mažumų kultūros raiška yra svarbus Lietuvos kultūros plėtros veiksnys; 9.2. pripažįstamas kiekvieno tautinei mažumai priklausančio ugdytinio poreikis išsaugoti esminius etnokultūrinio tapatumo sandus – kalbą, kultūros paveldą, tradicijas, religiją; 9.3. pripažįstama teisė mokytis gimtosios kalbos arba, esant sąlygoms, gimtąja kalba; 9.4. teisės aktų nustatyta tvarka sudaromos sąlygos steigti ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir bendrojo lavinimo mokyklas, kurti jose klases/grupes, kuriose ugdymo procesas arba jo dalis būtų organizuojama gimtąja kalba; 9.5. tarpvalstybinių susitarimų numatyta tvarka ir esant poreikiui sudaromos galimybės: 9.5.1. ikimokyklinio, pradinio ugdymo ir gimtosios kalbos pedagogams įgyti bei tobulinti kvalifikaciją mokyti tautinės mažumos kalba/kalbos; 9.5.2. pedagogams įgyti ir tobulinti savo kvalifikaciją, dirbti ugdymo įstaigose, kuriose ugdymo procesas vykdomas ne tik lietuvių, bet ir tautinės mažumos kalba; 9.6. konkretūs tautinių mažumų švietimo poreikių tenkinimo būdai kiekvienu konkrečiu atveju nustatomi atsižvelgiant į tautinių bendrijų pageidavimus ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Švietimo ir mokslo ministerijos nustatytais kriterijais; 9.7. visų kalbų (gimtųjų, negimtųjų ir valstybinės kalbos) mokymas(is) tautinių mažumų mokyklose grindžiamas Valstybinės kalbos įstatymu, valstybės kalbų mokymo strategija ir Europos Tarybos kalbų mokymo politika. 10. Tautinių mažumų švietimo institucinį aspektą apibrėžiančios nuostatos: 10.1. pripažįstamas ypatingas visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos vaidmuo ugdant asmens tapatumą; 10.2. akcentuojamas svarbus vidurinės mokyklos vaidmuo rengiant tolesniam mokymuisi profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose lietuvių kalba bei profesinei veiklai; 10.3. harmonizuojant ugdymą, optimizuojant mokyklų tinklą ir atsižvelgiant į besikeičiančius tautinėms mažumoms priklausančių asmenų ugdymosi poreikius ugdymo procese gali būti derinamos skirtingos mokomosios kalbos; 10.4. tautinių mažumų bendrojo lavinimo mokykla yra formaliojo švietimo įstaiga, kurios veikla atliepia mokyklos bendruomenės narių siekį ugdyti ir puoselėti etnokultūrinį tautinei mažumai priklausančių asmenų identitetą, užtikrinti tautinės mažumos kultūros tęstinumą bei sklaidą Lietuvos kultūrinėje erdvėje ir konstruktyvų tautinei mažumai priklausančių asmenų dalyvavimą demokratinės Lietuvos kultūriniame, socialiniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime; 10.5. tautinių mažumų bendrojo lavinimo mokyklos požymiai yra šie: atitinkamas mokyklos bendruomenės apsisprendimas, steigėjo sprendimu įtvirtintas mokyklos nuostatuose, tautinės mažumos/mažumų kalbos mokymas(is) bei tautinės mažumos/mažumų kultūros tradicijų puoselėjimas; 10.6. tautinių mažumų neformaliojo švietimo įstaigos, tenkinančios tautinių mažumų poreikį mokytis gimtosios kalbos ar tobulinti jos gebėjimus, supažindina besimokančiuosius su tautos istorija, tradicijomis, kultūros paveldu ir papročiais; 10.7. Lietuvos tautinių mažumų asmenų specifiniai švietimo poreikiai tenkinami valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse formaliojo bei neformaliojo švietimo įstaigose: 10.7.1. tautinių mažumų bendrojo lavinimo mokyklose (I–XII kl.), kuriose ugdymo procesas tradiciškai vykdomas baltarusių, lenkų, rusų mokomąja kalba arba derinant skirtingas mokomąsias kalbas; 10.7.2. bendrojo lavinimo mokyklose, kur gimtosios kalbos gali būti mokomasi kaip dalyko; 10.7.3. bendrojo lavinimo mokyklose, pasinaudojant popamokinio ugdymo teikiamomis galimybėmis; 10.7.4. profesinio mokymo įstaigose, teikiančiose bendrąjį išsilavinimą, gali būti mokoma(si) tautinės mažumos gimtosios kalbos kaip dalyko; 10.7.5. tautinių mažumų neformaliojo švietimo įstaigose, kurių tinkamiausia forma yra šeštadieninė/ sekmadieninė. 11. Ugdymo turinį ir procesą sąlygojančios nuostatos: 11.1. siekiant tenkinti tautinių mažumų švietimo poreikius, ugdymo turinyje rekomenduojama integruoti tautinės mažumos gyvenimo Lietuvoje ir jos istorinės Tėvynės geografijos, istorijos, literatūros, etnokultūros elementus, atspindint Lietuvos visuomenės daugiakultūriškumą; 11.2. priešmokyklinėse grupėse, kuriose ugdymas vyksta lietuvių kalba, ugdytiniams iš kitos kalbinės aplinkos, esant realiam poreikiui, sudaroma galimybė papildomai mokyti(s) mokyklos mokomosios kalbos, taikant negimtosios kalbos mokymo(si) metodiką; 11.3. moksleiviams, besimokantiems lietuvių mokomąja kalba, kai jie yra iš kitos kalbinės aplinkos, sudaromos galimybės (esant realiam poreikiui) lietuvių kalbos mokytis kaip negimtosios, taikant negimtosios kalbos mokymo(si) metodiką ir mokomąsias priemones; 11.4. sudaromos sąlygos lenkų ir rusų tautinių mažumų pradinėse, pagrindinėse ir vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose naudotis Lietuvoje rengtais gimtosios kalbos vadovėliais bei iš lietuvių kalbos išverstais pradinės ir pagrindinės mokyklos mokomųjų dalykų vadovėliais; vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos XI–XII klasių moksleiviams rekomenduojama naudotis vadovėliais ir kita mokomąja medžiaga lietuvių kalba; 11.5. kitų šalių išleistais vadovėliais ir kitomis mokomosiomis priemonėmis leidžiama naudotis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos nustatyta tvarka; 11.6. moksleiviui pereinant iš vienos ugdymo įstaigos į kitą ir keičiantis ugdymo įstaigos mokomajai kalbai, sudaromos sąlygos naudotis ugdymo plane numatytomis galimybėmis papildomai mokytis ir kompensuoti skirtumus, atsiradusius dėl mokomosios kalbos pasikeitimo; 11.7. baigdami tautinių mažumų pagrindinę mokyklą moksleiviai privalo laikyti mokyklos mokomosios kalbos bei valstybinės lietuvių kalbos egzaminą; 11.8. baigdami tautinių mažumų vidurinę mokyklą moksleiviai turi teisę pasirinkti laikyti mokyklos mokomosios kalbos egzaminą; 11.9. užtikrinant visiems moksleiviams lygias galimybes studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, organizuoti visų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams lietuvių kalbos raštingumo brandos egzaminą pagal tokią pačią programą, šios nuostatos įgyvendinimui parengti tvarką bei sukurti reikiamas sąlygas ugdymo procese; 11.10. kol yra dvi skirtingos lietuvių kalbos egzaminų programos (lietuvių gimtosios kalbos ir valstybinės lietuvių kalbos), baigdami vidurinę mokyklą arba gimnaziją tautinių mažumų moksleiviai, jei jie yra baigę pagrindinę mokyklą ne lietuvių mokomąja kalba, gali rinktis vieną iš jų. 12. Finansavimą apibrėžiančios nuostatos: 12.1. mokyklose lietuvių mokomąja kalba bei tautinių mažumų mokyklose valstybė dengia ugdymo plano įgyvendinimo išlaidų skirtumus, susijusius su tautinių mažumų švietimo poreikių tenkinimu visose valstybinėse, savivaldybių ir nevalstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose pagal Vyriausybės patvirtintą finansavimo metodiką; 12.2. tautinių mažumų neformaliojo švietimo įstaigoms numatomas programinis finansavimas, kurio tvarką nustato Vyriausybė.

LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRO Į S A K Y M A S

DĖL TAUTINIŲ MAŽUMŲ ŠVIETIMO NUOSTATŲ

2002 m. sausio 16 d. Nr. 56 Vilnius

Remdamasis Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 2001 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 10: 1. T v i r t i n u Tautinių mažumų švietimo nuostatas (pridedama). 2. P a v e d u Bendrojo ugdymo departamentui (Arūnas Plikšnys) iki 2002 m. vasario 28 d. parengti nuostatų įgyvendinimo planą. 3. Įsakymo kontrolę p a v e d u viceministrui Alvydui Puodžiukui.

ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRAS ALGIRDAS MONKEVIČIUS

6.3 LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMAS DĖL EUROPOS TARYBOS TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOS RATIFIKAVIMO (2000)

Lithuanian law on ratification of convention of European Council on protection of rights of ethnical minorities

2000 m. vasario17 d. Nr. VIII-1548 Vilnius

1 straipsnis. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu ir 138 straipsnio 1 dalies 6 punktu bei atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1999 m. gruodžio 9 d. dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją“, ratifikuoja Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.

2 straipsnis. Konvencijos įgyvendinimas 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sudaro nuolatinę komisiją, kuri vadovaudamasi Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 25 straipsniu rengs Europos Tarybos Sekretoriatui informaciją apie teisines ir kitas priemones, kurių imamasi šios konvencijos principams įgyvendinti. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų, kurios nenumatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose, įgyvendinimo tvarką.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS

TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJA

Europos Tarybos valstybės narės ir kitos šią tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją pasirašiusios valstybės, manydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra siekti didesnės savo narių vienybės, kad būtų saugomi ir įgyvendinami jų bendrą paveldą sudarantys idealai ir principai; manydamos, kad vienas iš būdų šiam tikslui pasiekti yra žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių išsaugojimas bei tolesnis įgyvendinimas;

norėdamos tęsti Europos Tarybos valstybių narių valstybių ir vyriausybių vadovų deklaracijoje, kuri buvo priimta 1993 m. spalio 9 d. Vienoje, numatytus darbus;

būdamos pasiryžusios savo teritorijose saugoti tautines mažumas;

laikydamosi nuomonės, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi esminę reikšmę šio kontinento stabilumui, demokratijos išsaugojimui ir taikai;

manydamos, kad pliuralistinė ir tikrai demokratiška visuomenė turėtų ne tik gerbti visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų etninį, kultūrinį, kalbinį ir religinį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis, jį saugoti ir plėtoti;

manydamos, kad pakantumo ir tarpusavio supratimo klimato sukūrimas būtinas, jog kultūros įvairovė taptų kiekvienos visuomenės turtinimo, o ne jos susiskaldymo šaltiniu ir veiksniu;

manydamos, kad tolerantiškos ir klestinčios Europos sukūrimas priklauso ne tik nuo valstybių bendradarbiavimo, bet ir nuo jų vietos bei regioninių valdžios institucijų bendradarbiavimo, nepažeidžiant valstybių konstitucinių nuostatų ir teritorinio vientisumo;

atsižvelgdamos į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos protokolus;

atsižvelgdamos į tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus, numatytus Jungtinių Tautų konvencijose ir deklaracijose, taip pat Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos dokumentuose, visų pirma 1990 m. birželio 29 d. Kopenhagos dokumente;

būdamos pasiryžusios nustatyti principus, kurie turi būti gerbiami, ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus, kad būtų užtikrinta veiksminga tautinių mažumų ir tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga valstybėse narėse ir kitose valstybėse, kurios gali tapti šio dokumento Šalimis, laikantis įstatymų normų ir gerbiant valstybių teritorinį vientisumą bei nacionalinį suverenitetą;

būdamos pasiryžusios įgyvendinti šios pagrindų Konvencijos principus nacionaliniais teisės aktais ir atitinkama vyriausybės politika,

s u s i t a r ė:

I skirsnis 1 straipsnis Tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama tarptautinės žmogaus teisių apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai.

2 straipsnis Šios pagrindų Konvencijos nuostatos taikomos sąžiningai, supratimo ir pakantumo dvasia bei laikantis geros kaimynystės, draugiškų santykių ir valstybių bendradarbiavimo principų.

3 straipsnis 1. Kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai pasirinkti, ar su juo turi būti elgiamasi kaip su tautinei mažumai priklausančiu asmeniu, ar ne, ir dėl tokio savo pasirinkimo arba dėl naudojimosi su tokiu pasirinkimu susijusiomis teisėmis jis neturi atsidurti nepalankioje padėtyje.

2. Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys gali naudotis teisėmis ir laisvėmis, numatytomis šios pagrindų Konvencijos principuose, atskirai arba kartu su kitais.

II skirsnis 4 straipsnis 1. Šalys įsipareigoja garantuoti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims teisę į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo teikiamą apsaugą. Šiuo požiūriu draudžiama bet kokia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminacija.

2. Šalys įsipareigoja prireikus imtis reikiamų priemonių visapusiškai ir veiksmingai lygybei tarp tautinei mažumai ir tautinei daugumai priklausančių asmenų skatinti visose ekonominio, socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Šiuo požiūriu jos deramai atsižvelgia į konkrečias tautinėms mažumoms priklausančių asmenų sąlygas.

3. Priemonės, kurios yra įgyvendinamos pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, nelaikomos diskriminavimu.

5 straipsnis 1. Šalys įsipareigoja sudaryti sąlygas, būtinas, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys galėtų puoselėti ir plėtoti savo kultūrą ir išsaugoti esmines savo savitumo dalis - religiją, kalbą, tradicijas ir kultūros paveldą.

2. Nepažeisdamos priemonių, kurių buvo imtasi vykdant kiekvienos iš Šalių bendrąją integracijos politiką, Šalys susilaiko nuo politikos ir veiksmų, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią, ir saugo šiuo asmenis nuo bet kokių veiksmų, kuriais siekiama asimiliacijos.

6 straipsnis 1. Šalys skatina pakantumą ir dialogą tarp kultūrų bei imasi veiksmingų priemonių, kurios skatintų abipusę pagarbą, supratimą ir bendradarbiavimą visų asmenų, kurie gyvena jų teritorijose, visų pirma švietimo, kultūros ir žiniasklaidos srityse, nepriklausomai nuo tų asmenų etninio, kultūrinio, kalbinio ar religinio savitumo.

2. Šalys įsipareigoja imtis reikiamų priemonių apsaugoti asmenis, kuriems gali būti grasinama arba grėsti diskriminacija, priešiškumas ar smurtas dėl jų etninio, kultūrinio, kalbinio ar religinio savitumo.

7 straipsnis Šalys užtikrina, kad būtų gerbiama kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisė laisvai rengti taikius susirinkimus, teisė burtis į susivienijimus ir teisė į žodžio, minties, sąžinės ir religijos laisvę.

8 straipsnis Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę išpažinti savo religiją, turėti įsitikinimus, steigti religines institucijas, organizacijas ir asociacijas.

9 straipsnis 1. Šalys įsipareigoja pripažinti, kad kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisė į žodžio laisvę apima pažiūrų laisvę ir laisvę gauti bei perduoti informaciją bei idėjas tautinės mažumos kalba be valstybinių institucijų įsikišimo ir nepaisant sienų. Šalys užtikrina, kad jų teisinėse sistemose nebus diskriminuojama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė kreiptis į žiniasklaidą.

2. Šio straipsnio 1 dalis netrukdo Šalims nediskriminuojant ir remiantis objektyviais kriterijais reikalauti licencijų garsinio radijo ir televizijos transliacijoms bei kino įmonėms.

3 .Šalys netrukdo tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims kurti ir naudoti spaudinius. Šalys pagal savo garsinio radijo ir televizijos transliacijas reglamentuojančius teisės aktus ir atsižvelgdamos į 1 dalies nuostatas kiek įmanoma užtikrina, kad tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims būtų sudaryta galimybė kurti ir naudoti savo žiniasklaidos priemones.

4. Šalys savo teisinėse sistemose priima reikiamas priemones, kurios palengvintų tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims pasinaudoti teise kreiptis į žiniasklaidą ir skatintų pakantumą bei sudarytų sąlygas kultūriniam pliuralizmui.

10 straipsnis 1 .Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą.

2. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jiems prašant ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, kiek įmanoma stengiasi minėtiesiems asmenims sudaryti sąlygas tautinės mažumos kalbą vartoti bendraujant su administracinės valdžios institucijomis.

3. Šalys įsipareigoja užtikrinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę jam suprantama kalba nedelsiant gauti informaciją apie jo sulaikymo priežastis ir apie pateiktų kaltinimų pobūdį ir priežastis ir teisę gintis ta kalba, prireikus nemokamai naudojantis vertėjo paslaugomis.

11 straipsnis 1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas.

2. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją.

3. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis.

12 straipsnis 1. Prireikus Šalys imasi priemonių švietimo ir mokslinių tyrimų srityse informacijai apie savo tautinių mažumų ir daugumos kultūrą, istoriją, kalbą ir religiją skleisti.

2. Šioje situacijoje Šalys, be kita ko, sudaro reikiamas sąlygas mokytojams rengti ir naudotis vadovėliais bei sukuria sąlygas ryšiams tarp skirtingų bendruomenių studentų ir mokytojų palaikyti.

3. Šalys įsipareigoja sudaryti vienodas galimybes tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims įgyti visų lygių išsilavinimą.

13 straipsnis 1. Šalių švietimo sistemose pripažįstama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė steigti savo privačias švietimo ir mokymo įstaigas bei vadovauti joms.

2. Naudojimasis šia teise nesusijęs su jokiais Šalių finansiniais įsipareigojimais.

14 straipsnis 1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę mokytis savo mažumos kalbos.

2. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai arba gausiai gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, jei yra pakankamas poreikis, savo švietimo sistemose stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba.

3. Šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba.

15 straipsnis Šalys sudaro sąlygas, reikalingas tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims veiksmingai dalyvauti kultūriniame, socialiniame ir ekonominiame gyvenime bei visuomeniniuose reikaluose, visų pirma tuose, kurie jiems yra reikšmingi.

16 straipsnis Šalys nesiima tokių priemonių, kurios keistų gyventojų santykį tose vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, ir apribotų teises bei laisves, išplaukiančias iš šios pagrindų Konvencijos principų.

17 straipsnis 1. Šalys įsipareigoja netrukdyti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims naudotis savo teise užmegzti ir palaikyti laisvus ir taikius ryšius su asmenimis, teisėtai gyvenančiais kitose valstybėse, visų pirma su tais, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas arba bendras kultūrinis paveldas.

2. Šalys įsipareigoja netrukdyti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims naudotis savo teise dalyvauti nacionalinių ir tarptautinių nevyriausybinių organizacijų veikloje.

18 straipsnis 1. Prireikus Šalys stengiasi sudaryti dvišales ir daugiašales sutartis su kitomis valstybėmis, visų pirma su kaimyninėmis valstybėmis, kad užtikrintų atitinkamoms tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą. 2. Prireikus Šalys imasi priemonių tarpvalstybiniam bendradarbiavimui skatinti.

19 straipsnis Šalys įsipareigoja gerbti ir įgyvendinti šios pagrindų Konvencijos principus, prireikus taikydamos tik tokius apribojimus, suvaržymus ir išlygas, kurie numatyti tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, visų pirma Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, jeigu jie yra svarbūs iš minėtųjų principų išplaukiančioms teisėms ir laisvėms.

III skirsnis 20 straipsnis Tautinei mažumai priklausantys asmenys, naudodamiesi iš šios pagrindų Konvencijos principų išplaukiančiomis teisėmis ir laisvėmis, gerbia nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms.

21 straipsnis Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams.

22 straipsnis Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, kurias garantuoja Susitariančiosios Šalies įstatymai arba kiti susitarimai, prie kurių ta Šalis yra prisijungusi, apribojimas arba nukrypimas nuo jų.

23 straipsnis Iš šios pagrindų Konvencijos principų išplaukiančios teisės ir laisvės, numatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos arba jos protokolų atitinkamose nuostatose, laikomos atitinkančiomis tas nuostatas.

IV skirsnis 24 straipsnis 1. Europos Tarybos Ministrų komitetas stebi, kaip Susitariančiosios Šalys įgyvendina šią pagrindų Konvenciją.

2. Šalys, ne Europos Tarybos narės, ją įgyvendinant dalyvauja nustatytomis sąlygomis.

25 straipsnis 1. Per vienerius metus nuo šios pagrindų Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiosios Šalies atžvilgiu pastaroji nusiunčia Europos Tarybos generaliniam sekretoriui visą informaciją apie teisines ir kitas priemones, kurių buvo imtasi šios pagrindų Konvencijos principams įgyvendinti.

2. Vėliau kiekviena Šalis reguliariai ir kai to prašo Ministrų komitetas siunčia Generaliniam sekretoriui papildomą informaciją, kuri yra svarbi įgyvendinant šią pagrindų Konvenciją.

3. Generalinis sekretorius nusiunčia Ministrų komitetui informaciją, kuri buvo pateikta pagal šio straipsnio sąlygas.

26 straipsnis 1. Vertinti priemonių, kurių Šalys imasi šios pagrindų Konvencijos principams įgyvendinti, tinkamumą Ministrų komitetui padeda patariamasis komitetas, kurio nariai turi pripažintą patirtį tautinių mažumų apsaugos srityje.

2. Patariamojo komiteto sudėtį ir darbo tvarką per vienerius metus nuo šios pagrindų Konvencijos įsigaliojimo nustato Ministrų komitetas.

V skirsnis 27 straipsnis Šią pagrindų Konvenciją gali pasirašyti Europos Tarybos valstybės narės. Kol ši Konvencija įsigalios, ją gali pasirašyti ir kitos Ministrų komiteto pakviestos valstybės. Ji turi būti ratifikuota, priimta arba patvirtinta. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

28 straipsnis 1. Ši pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai dvylika Europos Tarybos valstybių narių pareiškia norą įsipareigoti pagal šią Konvenciją laikantis 27 straipsnio nuostatų.

2. Kiekvienai valstybei narei, kuri vėliau pareiškia sutikimą įsipareigoti pagal šią Konvenciją, ši pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai deponuojami ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai.

29 straipsnis 1. Šiai pagrindų Konvencijai įsigaliojus, Europos Tarybos Ministrų komitetas, pasitaręs su Susitariančiosiomis Šalimis, Europos Tarybos Statuto 20 straipsnio d dalyje numatytos daugumos sprendimu gali pakviesti prisijungti prie šios Konvencijos bet kurią Europos Tarybai nepriklausančią valstybę, kuri buvo pakviesta Konvenciją pasirašyti pagal 27 straipsnio nuostatas, tačiau to dar nepadarė, arba bet kurią kitą Europos Tarybai nepriklausančią valstybę.

2. Kiekvienos prisijungiančios valstybės atžvilgiu ši pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai prisijungimo dokumentai buvo deponuoti Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

30 straipsnis 1. Kiekviena valstybė, pasirašydama šią pagrindų Konvenciją arba deponuodama jos ratifikavimo, priėmimo, pritarimo arba prisijungimo dokumentus, gali nurodyti teritoriją ar teritorijas, už kurių tarptautinius santykius ji atsakinga ir kurioms bus taikoma ši Konvencija.

2. Kiekviena Šalis bet kada vėliau gali Europos Tarybos generaliniam sekretoriui adresuotu pareiškimu išplėsti šios pagrindų Konvencijos taikymą bet kokiai kitai pareiškime nurodytai teritorijai. Tos teritorijos atžvilgiu pagrindų Konvencija įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus trims mėnesiams nuo pareiškimo įteikimo generaliniam sekretoriui dienos.

3. Bet koks pagal pirmiau išdėstytų dviejų pirmųjų straipsnio dalių nuostatas pateiktas pareiškimas gali būti atšauktas bet kurios jame nurodytos teritorijos atžvilgiu apie tai pranešus generaliniam sekretoriui. Atšaukimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

31 straipsnis 1. Kiekviena Šalis bet kada gali denonsuoti šią Konvenciją, apie tai pranešdama Europos Tarybos generaliniam sekretoriui.

2. Denonsavimas įsigalioja pirmąją mėnesio dieną praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai generalinis sekretorius gauna tokį pranešimą.

32 straipsnis Europos Tarybos generalinis sekretorius Tarybos valstybėms narėms, kitoms šią Konvenciją pasirašiusioms valstybėms ir visoms prie šios pagrindų Konvencijos prisijungusioms valstybėms praneša apie: a) kiekvieną šios Konvencijos pasirašymą; b) visus deponuotus ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus; c) kiekvieną šios Konvencijos įsigaliojimo pagal 28, 29 ir 30 straipsnius datą; d) kiekvieną su šia Konvenciją susijusį aktą, pareiškimą, pranešimą ar informacijos pateikimą.

Tai patvirtindami toliau nurodyti įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

Priimta Strasbūre 1995 m. vasario 1 d. anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai turi vienodą teisinę galią ir vienu egzemplioriumi deponuojami Europos Tarybos archyvuose. Europos Tarybos generalinis sekretorius patvirtintas kopijas nusiunčia visoms Europos Tarybos valstybėms narėms ir visoms valstybėms, pakviestoms pasirašyti šią Konvenciją arba prie jos prisijungti.